Ar euras turi ateitį?

Euro krizė yra tiesioginė 2008 m. katastrofos pasekmė. Kai „Lehman Brothers“ bankrutavo, visa finansų sistema pradėjo žlugti ir jos  gyvybę tenka palaikyti dirbtinai.

Ir paskolų valstybei srautas buvo nukreiptas žlugusiems bankams ir kredito įstaigoms gelbėti.

Įsimintiname Europos finansų ministrų susitikime 2008 m. lapkričio mėn., buvo garantuota, kad nei vienai svarbiai finansinei institucijai nebus leista žlugti, jų pavyzdžiu pasekė ir Jungtinės Amerikos Valstijos.

Angela Merkel pareiškė, kad garantija turi būti vykdoma kiekvieno Europos valstybės atskirai, o ne Europos Sąjungos ar euro zonos šalių veikiančių kaip viena visuma.

Būtent tai pasėjo euro krizės sėklą, nes atsiskleidė ir aktyvavosi paslėpta euro silpnybė: bendro iždo nebuvimas. Krizė pati prasiveržė daugiau nei prieš metus –  2010 m.

Yra tam tikras panašumas tarp euro krizės ir antrinės būsto paskolų rinkos krizės, kuri sukėlė 2008 m. griūtį.  Vienu atveju – tai tariamai nerizikingas turtas – apdrausti skoliniai įsipareigojimai (CDOs), paremti hipoteka; kitu atveju – tai Europos vyriausybių obligacijos.

Deja, eurui yra sunkiau. 2008 m. JAV finansinės institucijos tinkamai ir laiku reagavo į krizę, o euro zonoje nėra tokios vienos institucijos. Ji dar turi atsirasti.

Tam reikia politinio proceso, apimančio keletą suverenių valstybių. Būtent tai ir pagilino problemą. Politinė valia sukurti bendrą Europos Iždą nebuvo pirmoje vietoje, ir nuo to laiko euro situacija žymiai pablogėjo.

Todėl nėra aiškiai matomo euro krizės sprendimo. Jam nesant valdžios institucijos bado tik laimėti laiko.

Įprastą finansų krizę veikia tokia taktika: su laiku panika atslūgsta ir pasitikėjimas grįžta. Tačiau šiuo atveju laikas veikia prieš valdžios institucijas. Kadangi trūksta politinės valios, problemos ir toliau augti, o politika tampa labiau „toksiška“.

Štai taip viena krizė veda į kitą. Taigi Europa pasmerkta nesibaigiančioms krizėms. Priemonės, kurios galėjo būti sėkmingai panaudotos anksčiau, paėjus laikui tapo neadekvačios, bet politiškai įmanomos. Tai yra raktas suprasti euro krizę.

Ir tai daro krizę politiškai neįmanoma įmanoma. Spaudžiamos finansų krizės politinės institucijos imasi visų priemonių sistema išlaikyti, tačiau jos  daro per mažai ir neadekvačiai rinkos reikalavimams.

Štai taip viena krizė veda į kitą. Taigi Europa pasmerkta nesibaigiančioms krizėms. Priemonės, kurios galėjo būti sėkmingai panaudotos anksčiau, paėjus laikui tapo neadekvačios, bet politiškai įmanomos. Tai yra raktas suprasti euro krizę.

Kur mes esame dabar šiame procese? Nesamos sudedamosios dalies, t.y. bendro iždo, kontūrai pradeda ryškėti. Iždas turėtų kilti iš Europos Finansinio Stabilumo Fondo (EFSF) ir iš Europos Stabilumo Mechanizmas (ESM) 2013 metais.

Bet EFSF nėra pakankamai kapitalizuotas ir jo funkcijos nėra tinkamai apibrėžtos. EFSF turėtų būti kaip visos euro zonos apsauginis tinklas, tačiau praktikoje ji buvo pritaikyta finansuoti gelbėjimo paketus trims mažos šalims: Graikijai, Portugalijai ir Airijai. Jis nepakankamas finansuoti gelbėjimo priemones Ispanijai arba Italijai.

Taip pat jis buvo iš pradžių skirtas kovoti su bankų sistemos problemomis, nors jo taikymo sritis vėliau buvo išplėsta iki nepriklausomų valstybių.

EFSF didžiausias trūkumas yra tai, kad lėšos jam renkamos iš vienų šalių narių vyriausybių ir išleidžiamos kitoms narėms. Tai neleidžia EFSF greitai reaguoti į krizę, nes reikia laukti nurodymų iš valstybių narių.

Situaciją dar labiau pablogino Vokietijos Konstitucinio Teismo sprendimas. Nors teismas nustatė, kad EFSF yra konstitucinis, jis uždraudė bet kokias fondo garantijas, be išankstinio Bundestago Biudžeto komiteto patvirtinimo. Taip Vokietijos vyriausybės bus labai suvaržyta kovojant su krizėmis ateityje.

Kitos krizės sėkla jau buvo pasėta, matant tai, kaip institucijos reagavo į paskutinę krizę. Jos pritarė principui, kad pagalbą gaunančios šalys neturėtų mokėti nepakeliamų palūkanų ir įsteigė EFSF lėšų rinkimo mechanizmu, skirtą šiam tikslui.

Todėl Graikijos krizė taip stipriai išaugo. Nesugebėjimo išpirkti obligacijas ir kitus įsipareigojimus didėjimo užkratas išplito į Ispaniją ir Italiją, tačiau šioms šalims neleista skolintis už žemesnes nei Graikijos normas.

Žinoma, Ispanija ir Italija greit atsidurs keblioje Graikijos padėtyje. Graikijos atveju, skolų našta aiškiai taps nepakeliama. Obligacijų turėtojams buvo pasiūlyta „savanoriškas“ restruktūrizavimas, pagal kurį jie sutiktų sumažinti palūkanų normas ir atidėti mokėjimus.

Bet nebuvo imtasi jokių kitų priemonių dėl galimo bankroto paskelbimo ar išėjimo iš euro zonos.

Šie du trūkumai, kai  Italija arba Ispanija yra priversto mokėti aukštesnes palūkanas ir nepasiruošta galima Graikijos bankrotui arba pasitraukimui iš euro zonos,  meta sunkų abejonių šešėlį tiek dėl kitų deficitinių šalių vyriausybės obligacijų, tiek dėl euro zonos bankų sistemos prisipirkusios šių obligacijų.

Europos centrinio banko (ECB) Ispanijos ir Italijos obligacijų supirkimas yra tik laikina priemonė ir neperspektyvus sprendimas. ECB padarė tą patį Graikijoje, tačiau tai nepadėjo ir  Graikijos skolą tapo nepakeliama.

Jei Italija su jos 108 procentų nuo BVP skola ir mažiau nei 1 proc. augimu turi mokėti 3 proc. rizikos premijas, kad pasiskolinti pinigų, tai jos skola taip pat taps nepakeliama.

Ankstesnis ECB sprendimas pirkti Graikijos obligacijas buvo labai prieštaringas; Axel Weber, ECB Vokietijos valdybos narys protestuodamas atsistatydino iš valdybos.

Ši intervencija panaikino takoskyrą tarp pinigų ir fiskalinės politikos, bet centrinis bankas turėtų daryti viską, kas yra būtina išsaugoti finansų sistemą.

Tai iš dalies teisinga, kai nėra vieningos fiskalinės institucijos. Vėliau ECB kategoriškai prieštaravo Graikijos skolų restruktūrizavimui, kas pavertė centrinį banką ne gelbėtoju, o finansinės sistemos griovėju. Ir ECB laimėjo: EFSF perėmė iš ECB Graikijos obligacijų galimo nemokumo riziką.

Tai ECB atrišo rankas ir leido pradėti Italijos ir Ispanijos obligacijų supirkimo programą. Bet tam ir vėl paprieštaravo Vokietija. Prieštaraudamas atsistatydino ECB vyriausiasis ekonomistas Jürgen Stark.

Esant tokioms aplinkybėms, kontroliuojamas bankrotas ir laikinas pasitraukimas iš euro zonos būtų geriau nei ištęsta agonija. Bet tam visai nepasiruošta.

Tuo tarpu Graikijos vyriausybė turi vis daugiau sunkumų atitinkant paramos programos nustatytas sąlygas. „Troika“ – ES, TVF ir ECB – nepatenkinti; Graikijos bankai neišpirko visos vyriausybės obligacijų pasiūlos; ir Graikijos vyriausybei baigiasi pinigai.

Esant tokioms aplinkybėms, kontroliuojamas bankrotas ir laikinas pasitraukimas iš euro zonos būtų geriau nei ištęsta agonija. Bet tam visai nepasiruošta.

Nevaldomas bankrotas sukeltų žlugimų bangą, panašią į tą, kuri buvo po „Lehman Brothers“ bankroto, tačiau šįkart nėra vienos institucijos, kuri galėtų visa tai suvaldyti.

Nenuostabu, kad finansų rinkos išgąsdintos. Vyriausybių obligacijų palūkanos staiga išaugo, akcijų kainos krito, ypač bankų akcijos, o pastaruoju metu net euras juda žemyn. Svyravimai rinkose labai primena 2008 m. katastrofą.

Deja, finansinių institucijų gebėjimas imtis papildomų priemonių buvo griežtai ribojamas Vokietijos Konstitucinio Teismo nutarimo. Atrodo, kad valdžios institucijos pasiekė liepto galą su savo „skardinės spardymo“ politika.

Net jei katastrofos bus galima išvengti, tai vienas dalykas yra aiškus: spaudimas sumažinti deficitą nuves euro zoną į užsitęsusią recesiją. Tai turės neprognozuojamų politinių pasekmių. Euro krizė gali sukelti grėsmę Europos Sąjungos politinei sanglaudai.

Sunku bus pabėgti nuo niūraus scenarijaus tol, kol valdžios institucijos išlaikys dabartinį problemų sprendimo kursą. Jie dar gali jį pakeisti. Jie galėtų pripažinti, kad pasiekė kelio galą, ir imtis iš esmės kitokių sprendimų.

Vietoj bandymų laimėti daugiau laiko, jie gali pirmiausiai ieškoti sprendimo ir tada rasti kelią, vedantį į jį. Kelias, kuris veda prie sprendimo, turi būti rastas Vokietijoje, kuri, kaip didžiausia ES ir aukščiausią kredito reitingą turinti šalies, turi prisiimti atsakomybę už ES ateitį. Tai mano siūlomas svarstytinas sprendimo variantas.

Spalis 13, 2011

George Soros