Portfelio strategija augančioms palūkanoms

Nenumaldomi artėja laikas, kai daugelio šalių centriniai bankais pradės griežtinti monetarinę politiką. Dabar tokių šalių, kaip JAV, JK, Japonijos centriniai bankai nustatę nulines arba arti nulio bazines palūkanų normas.

To reikėjo, kad ekonomikoms padėti atsigauti po pasaulį sukrėtusios 2007-2009 m. finansų krizės. Laikas eina, ekonomikos sveiksta ir pigių pinigų era eina į pabaigą.

Kaip augančios palūkanos gali paveikti investicinį portfelį?

Jei investuojam į bendrovių akcijas, tai norime, kad mūsų turimų akcijų kaina augtų, gautume daugiau dividendų. Taip būna tada ir tik tada, kai investuotojų lūkesčiai dėl bendrovių pelnų yra aukšti, perkamos jų akcijos, keliamos kainos.

Vadinasi, mums reikia pamatyti, kas įtakoja bendrovės pelningumo rezultatus. Tiksliau, reikia pamatyti, kaip augančios palūkanos įtakos ar neįtakos mūsų pasirinktų bendrovių pelnams.

Idealiu atveju geriausia, kad bendrovė neturėtų nei skolų banke, nei būtų išleidusi obligacijų emisiją. Tokiu atveju ji nepatiria sąnaudų skolos aptarnavimui, t.y. nemoka jokių palūkanų.

Yra labai daug priežasčių, kodėl kompanijoms reikia skolintis iš bankų, arba leisti obligacijas. Beveik visais  atvejais tai daroma, siekiant plėsti verslą, modernizuoti procesus. Kam to reikia?

Jei bendrovė būtų monopolistė, tai jei kaip ir nieko papildomai investuoti nebūtina. Kad ir ką gamintų, kokias paslaugas teiktų, pirkėjas visada bus.

Bet kai yra konkurencija, jau blogai. Norint išlaikyti esamus pelnus, reikia neatsilikti nuo konkurentų, reikia prisitaikyti rinkos poreikiams. O jei siekiama uždirbti dar daugiau, tai pavargti reikia dar labiau.

Toli gražu ne kiekviena bendrovė uždirba tiek, kad turėtų nuosavų lėšų investicijoms. Tenka skolintis iš išorės. Tai reiškia Ilgalaikių įsipareigojimų Balanse padidėjimą. Savo ruožtu Trumpalaikiuose įsipareigojimuose atsiranda kreditų administravimo sumos.

Palūkanos ir kreditų skolos dalių mokėjimai dengiami iš Veiklos pelno. Taip mažėja ir Grynasis pelnas.

Tai tokia supaprastinta schema. Bendrovės naudoja įvairias kreditavimo schemas, labiausiai atitinkančias jų poreikius ir kiek galima pigiau kainuojančias, tačiau pati poveikio pelnui esmė nepasikeičia.

Aišku, dideli įsipareigojimai dar nereiškia, kad bendrovės pelnai kris. Nebūtinai. Investicijos kaip tik gali padidinti ir pelnus, ir jų augimą. Bendrovė gali kažkokiam laikotarpiui įgyti konkurencinį pranašumą.

Tačiau augančios ar nemažėjančios skolos gali tapti didele problema ateityje, kai pakilus palūkanų normoms, pabrangs skolų refinansavimas. Arba dar blogiau, kreditoriai pareikalaus grąžinti skolą. Kaip daug kam atsitiko 2007-2008 m., praktiškai dingus likvidumui.

Tai kas gi atsitinka, kai centriniai bankai kelia bazines palūkanų normas?

Centrinių bankų nustatoma bazinė palūkanų norma pati savaime nėra kreditavimo kaina. Bazinę palūkanų normą naudoja komerciniai bankai paskaičiuojant paskolos palūkanas. Pagal jas bankai skaičiuoja už kiek vienai nakčiai skolina vienas kitam pinigus.

Praktiškai „bazinė“ palūkanų norma yra tarpbankinės rinkos – LIBOR – vienos nakties palūkanų norma. LIBOR yra pagrindinė sudėtinė dalis paskolos palūkanų normai apskaičiuoti.

Tad centrinių bankų bazinių palūkanų normų keitimas tiesiogiai įtakoja komercinių paskolų vartotojams palūkanas.

Iš čia darosi aišku, kad kai FED ar/ir ECB pradės kelti bazines palūkanų normas, pabrangs bankų kreditai visiems, tame tarpe ir verslui. Nemanome, kad centrinių bankų palūkanų kėlimą komerciniai bankai kompensuotų iš savo maržos – antros pagrindinės sudėtinės dalies paskolos palūkanų normai apskaičiuoti.

Darome prielaidą, kad ateityje dėl augančių palūkanų normų (ir kapitalo kaštų) kompanijų, į kurių akcijas mes investuojame, pelnų dinamika pasikeis. T.y. arba pradės mažėti, arba sulėtės EPS augimas. Sumažės dividendams skirta dalis. Tai tiesiogiai paveiks akcijų kainas atitinkama linkme.

Darome kitą prielaidą, naujoms pozicijoms atidaryti ieškome bendrovių su kiek galima mažesnėmis skolomis.

Trečia prielaida. Tai nereiškia, kad turime uždaryti kitas portfelio pozicijas. Paprasčiausiai tikime, kad jos augs kiek lėčiau artimiausiu metu, o portfelį pildome (ar šiek tiek pertvarkome) tikėdamiesi spartesnio portfelio grąžos augimo.

Ko mes ieškome?

Dabar mes nekreipiam dėmesio į kitus bendrovės veiklos įvertinimus ir finansinius rodiklius. Dabar mums rūpi tik jos poreikis skolintis ir skolos dydis.

Mes ieškome kompanijų, kurių finansai valdomi pakankamai konservatyviai. Tikriausiai, sunku rasti tokių bendrovių, kurioms visiškai nereikėtų bankų pagalbos veiklai finansuoti. Vien pinigų srautams subalansuoti gali prireikti, sakysim, kreditinės linijos.

Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad bendrovių poreikis kreditams priklauso nuo sektoriaus, kuriame jos veikia. Čia mes turime tokią didelę įvairovę, kad tikrai neverta kiekvieną atvejį aptarinėti atskirai.

Pasižiūrėsime tik į bendrus kriterijus, leidžiančius paprastai susivokti, kas darosi su bendrovės skolomis.

Žodžiu, mums jau aišku, kad kuo mažiau, tuo geriau. Bet tai reikia kažkaip įvertinti, „pačiupinėti“.

Labai retoje finansinėje ataskaitoje gali pasitaikyti, kad Balanse, Ilgalaikiuose įsipareigojimuose nebūtų Ilgalaikių paskolų.

NASDAQ Vilnius biržoje geru pavyzdžiu yra AB Grigiškės bendrovė. Ji daug investuoja ir investuoja skolintomis lėšomis, apyvartinis kapitalas neigiamas. O investicijoms į Ilgalaikį materialųjį turtą skiriama daugiau nei uždirbama grynojo pelno.

Portfelio strategija augančioms palūkanoms

Šaltinis: AB Grigiškės 2015 m. pusmečio ataskaita.

Iš karto galima paskaičiuoti, kad Ilgalaikių įsipareigojimų ir Nuosavo kapitalo santykis yra apie 50%. Daug ar mažai?

Idealus atvejis yra 0%. O kai IĮ sudaro pusę Nuosavo kapitalo – visai geras rodiklis viršutinei ribai. Ieškome bendrovių, kurių Ilgalaikių įsipareigojimų ir Nuosavo kapitalo santykis yra tarp 0% ir 50%. Ir žiūrime kelių metų rezultatus. Juk dėl vienokių ar kitokių priežasčių santykis gali padidėti iki kelių šimto proc., nors visą laiką buvo žemiau 50%.

Tokiu atveju teigiam, kad kompanija finansus valdo konservatyviai. Skolinasi tiek kiek reikia ir žiūri į perspektyvą. Juk įsipareigojimus reikės vykdyti bet kokiu oru.

Šitas rodiklis turi vieną svarbų niuansą. Stiprios kompanijos, uždirbančios daug pinigų, pelno perteklių gali panaudoti nuosavų akcijų supirkimui. Taip mažėja Nuosavas kapitalas ir atitinkamai didėja rodiklis. Todėl verta prie Nuosavo kapitalo pridėti pagal supirkimo programą supirktų akcijų vertę.

Įvertinam, kiek laiko reiktų, jei kompanija metiniu grynuoju pelnu dengtų Ilgalaikius įsipareigojimus. AB Grigiškės atveju, 2014 m. grynuoju pelnu IĮ pasidengtų maždaug per 3 metus. Geras rodiklis yra iki 4 metų.

Kasmet bendrovės moka palūkanas už paskolas. Skaičiuojam Palūkanų ir Veiklos pelno santykio rodiklį. Kuo mažiau tuo geriau. Didesnį pelningumą parodys tos kompanijos kurių rodiklis mažesnis nei 15%.

Taip pat kiekvienais metais bendrovei reikia sumokėti dalį ilgalaikių paskolų. Jei šis skaičius yra sąlyginai didelis ir net auga, tai sunku tikėtis, kad tokios bendrovės akcijų kaina biržoje augs sparčiai ar visai neaugs.

Yra ir daugiau rodiklių. Likvidumo, Finansinio sverto, Apyvartinio kapitalo, Mokumo ir kiti koeficientai. Tik vertinant patartina atsižvelgti į ūkio šaką, pagrindinių konkurentų kiekį, ar net subjektyvius kriterijus, sakysim, įmonės reputaciją ar vadovų profesionalumą.

Primenu, kad mes dabar nekreipėme dėmesio į kitus, ne mažiau svarbius bendrovės veiklos rodiklius.

Savaime aišku, kad reikia įvertinti ir kitus rodiklius. Tačiau jei mes koreguojame investicinį portfelį, atsižvelgdami į didėjančią skolos kainą, tai rinktis galima pradėti įvertinant būtent tai, kas aptarta šiame straipsnyje.

Grafike matyti, kaip bazinių palūkanų norma įtakoja akcijų kainas per ilgesnį laikotarpį.

Šaltinis: tradingeconomics.com

O 6 mėn. LIBOR dinamika parodo infliacijos augimo ir bazinių palūkanų normų kėlimo lūkesčius. Skolinimasis brangsta.